Kitoks žvilgsnis į nerimą

Egzistencinė terapija remiasi požiūriu, kad nerimas yra neišvengiamas pačios egzistencijos aspektas ir yra įsišaknijęs į žmogaus būties esmę. Tai ne tik, bet taip pat ir psichologinis atsakas į įsivaizduojamą grėsmę, pasireiškiantis įvairiais simptomais (pvz., panikos atakomis). Nerimas iš savęs nėra nei pozityvus, nei negatyvus, jis tiesiog yra.

Egzistencinis požiūris į nerimą žvelgia ne tik kaip į simptomą, tačiau siekia suprasti jo reikšmę konkrečiam žmogui jo gyvenimo kontekste. Nerimas persmelkia visus mūsų pasirinkimus, nes tuo pat metu esame priversti kažką pasirinkti ir atsisakyti kitų galimybių. Tai sukelia įtampą. Egzistencinės terapijos dėka galime geriau pamatyti mūsų gyvenime ir pasirinkimuose slypinčius paradoksus, prieštaravimus, neatitikimus, saviapgaules ir visa, kas nesvetima žmogiškai egzistencijai.

Egzistencinėje paradigmoje išskiriamos dvi pagrindinės nerimo rūšys (remiantis R. May darbais): neurotinis nerimas, kuris pasireiškia neproporcinga reakcija į kylančią grėsmę ir kuris dažniausiai atsiranda dėl vidinių konfliktų ir paternų, kurie atima iš individo laisvę pasinaudoti savo galiomis. Atrodytų, gyvenime nieko blogo nevyksta, bet žmogus išgyvena stiprų nerimą. Dažnai tai siejasi su nerealistiniais lūkesčiais, kurie, deja, yra neadekvatūs tikrovei.

O egzistencinis nerimas - natūralus nerimas, kylantis iš paties gyvenimo, pasirinkimų, pvz., nerimas lydintis pokyčius atsiskiriant nuo tėvų, kuriant šeimą, karjeros kryžkelėje, krizėse. Tai nerimas, kurį svarbu priimti kaip neišvengiamų gyvenimo aplinkybių dalį.

Ir žinoma, egzistencinis nerimas lydi suvokimą, kad vos tik gimę neišvengiamai judame gyvenimo pabaigos link. Tačiau nerimas neturi būti imobilizuojantis priešas. Anaiptol, egzistenciniu žvilgsniu, nerimas yra jaudinanti jėga, jis gali suteikti gyvenimui nepakartojamą skonį.

Nerimas yra kaina, kurią mokame už laisvę rinktis (Hans W. Cohn)