Egzistencinė terapija - tai ne tik terapija. Tai filosofija ir gyvenimo būdas.

„Psichoterapija nėra tai, Tu galvoji. Psichoterapija yra apie tai, kaip Tu galvoji; kaip tu dabar gyveni su savimi.“

- James F. T. Bugental, vienas iš amerikiečių egzistencinės-humanistinės
psichologijos pradininkų

Raginu kreiptis, jeigu pastaruoju metu :

  • patiri nerimą, pasimetimą, dirglumą;

  • jauti liūdesį, vienatvę, prislėgtumą, tuštumą, beprasmybę;

  • nori suprasti, kaip gyveni ir dėl ko tau kyla dažniausiai panašios problemos ir emociniai sunkumai;

  • nori susigaudyti priimant sprendimus (suprasti, kas tave stabdo arba motyvuoja), pamatyti galimybes ir ribotumus esamose gyvenimo aplinkybėse;

  • ir dėl kitų asmeniškai svarbių temų ar klausimų.

Egzistencinė terapija yra šiuolaikinėje psichoterapijoje dar neatrastas brangakmenis. Ši kryptis ypatinga tuo, jog savo praktiką grindžia ne tik psichologinėmis, bet ir filosofinėmis prielaidomis, kad žmogus yra neatsiejamas nuo jo gyvenamojo pasaulio (vadinasi, negalime atskirai matyti tik žmogaus „asmenybės“, aprėpiame ir tai, kaip jis gyvena).

Pagrindinis egzistencinės psichoterapijos tikslas – padėti žmogui geriau suprasti save ir savo gyvenimą. Tai reiškia padėti patirti save kaip nuolat besikeičiantį ir aktyvų savo gyvenimo kūrėją, padėti aiškiau pamatyti realybę, turimas galimybes ir šių galimybių ribas. Be to, dar siekiame padėti geriau suprasti savo norus, troškimus, aiškiau pastebėti susikurtas iliuzijas ar saviapgaules, atrasti prasmę kasdienėje veikloje. Siekiame ne ko nors atsikratyti (simptomo, silpnumo, kančios, nerimo), bet suprasti, priimti, įprasminti.

Egzistencinė terapija apima visas žmogui svarbias temas, nors išsiskiria tuo, kad tyrinėja individualų ir unikalų žmogaus sąlytį su visiems žmonėms būdingais universaliais rūpesčiais arba kitaip, duotybėmis: įmestimi į gyvenimo aplinkybes, kurių nesirinkome; egzistenciniu nerimu; vienišumu ir susietumu; laisve rinktis ir atsakomybe už pasirinkimus; prasmės paieškomis ir beprasmybės išgyvenimu bei, žinoma, gyvenimo baigtinumu.

Kaip rašė I. Yalomas (1980), egzistencinė terapija yra dinaminė kryptis, kurioje žmogus išgyvena konfliktą, kylantį iš individo konfrontacijos su šiomis duotybėmis. Nė nepagalvojame, tačiau įsitikinimuose ir mūsų santykyje su savimi, pasauliu bei šiais baziniais, visiems žmonėms būdingais rūpesčiais, dažniausiai ir slypi pagrindinės mūsų kančių ir sunkumų priežastys.

Remdamasi egzistencinės terapijos principais, negydau ir nedalinu patarimų, tačiau nuoširdžiai ir atvirai kalbuosi, domiuosi ne tik sunkumais, bet ir tai, kaip klientai mąsto ar gyvena. Dalinuosi savo pastebėjimais, reaguoju į tai, ką sako ar kaip jaučiasi susitikimų metu, taip pat keliu ne visada patogius klausimus. Susitikimų metu kviečiu klientus patiems aktyviai tyrinėti savo jausmus, išgyvenimus, vertybes, pasirinkimus, kasdienes patirtis. Viską, kas yra bendražmogiška.

Svarbu suprasti, kad terapija reikalauja didelių kliento emocinių, laiko ir finansinių įsipareigojimų. Dažnai klientams primenu, kad terapija nėra savaime malonus užsiėmimas. Tai motyvacijos, įdėtų pastangų ir kantrybės reikalaujantis procesas. Tik terapeuto ir kliento bendroje  kelionėje gali rastis netikėti, nenumatyti posūkiai, kurie gali padėti atsakyti į rūpimus klausimus. Tvirtai tikiu, jog naudinga terapija yra stipraus santykio ir bendro darbo rezultatas.

„Psichoterapeutas yra tas žmogus, kuris sako tai, ką galvoja ir daro tai, ką sako.“

- prof. E. Spinelli, britų egzistencinis psichoterapeutas