Egzistencinės minties ištakos - Sørenas Kierkegaardas

Apie Kierkegaardą: kai asmeninė patirtis tampa filosofija

Søren Kierkegaardas (1813–1855) buvo danų filosofas, teologas ir rašytojas, dažnai laikomas vienu iš egzistencinės minties pradininkų. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje, buvo jauniausias iš septynių vaikų. Jo tėvas Michaelis buvo savamokslis prekybininkas, praturtėjęs Kopenhagoje, tačiau kartu labai religingas ir melancholiškas žmogus. Tėvo asmenybė ir jo stiprus kaltės bei nuodėmės jausmas paliko Sørenui gilų pėdsaką. Šios temos vėliau tapo svarbia jo filosofijos dalimi - jis daug mąstė apie kaltę, nerimą, neviltį, tikėjimą ir žmogaus santykį su Dievu.

Kierkegaardas studijavo teologiją ir filosofiją Kopenhagos universitete. Nors buvo pasirengęs dvasininko keliui, niekada taip ir netapo pastoriumi. Iš pradžių jo gyvenimas nebuvo toks disciplinuotas: jis mėgavosi Kopenhagos kultūriniu gyvenimu, teatru, bendravimu su žmonėmis, pasivaikščiojimais po miestą, domėjosi literatūra ir filosofija. Kurį laiką gyveno gana nerūpestingai, buvo linkęs į išlaidas ir skolas. Tačiau ilgainiui vis labiau krypo į rašymą ir klausimą, ką reiškia iš tikrųjų tapti savimi.

Nors gyveno gana trumpą, tačiau intensyvų gyvenimą, Kierkegaardas daug rašė apie žmogaus vienatvę, pasirinkimą, tikėjimą, nerimą ir pastangas tapti savimi. Jo paties gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su šiomis temomis – jis sąmoningai rinkosi ne patogų, o autentišką ir tiesos paieškomis grįstą kelią. Kierkegaardas buvo labai introspektyvus, vienišas ir jautrus žmogus. Jis daug mąstė apie savo paties gyvenimą, pasirinkimus ir jų kainą, tikėjimą ir vidines prieštaras.

Vienas svarbiausių jo gyvenimo pasirinkimų buvo nutrauktos sužadėtuvės su Regina Olsen (1840 m.), kurią jis mylėjo ir kuri buvo laikoma viena geidžiamiausių jaunų moterų Kopenhagoje. Nors tikslios jo sprendimo priežastys nėra visiškai aiškios, manoma, kad Kierkegaardas pasirinko atsisakyti santuokos, nes jautė, kad šeimyninis gyvenimas nesuderinamas su jo pašaukimu ir visišku atsidavimu tiesos bei tikėjimo paieškai. Šį sprendimą jis išgyveno labai skausmingai, tačiau vėliau jis tapo viena iš jo filosofinės minties temų – ką reiškia pasirinkti ir prisiimti savo pasirinkimo kainą.

Būtent jo paties gyvenimo klausimai tapo jo filosofijos medžiaga. Kierkegaardui nepakako teoriškai kalbėti apie žmogų. Jis norėjo klausti: Kaip aš pats gyvenu? Ką renkuosi? Kuo tikiu? Ar gyvenu pagal save, ar tik pagal tai, ko iš manęs tikisi kiti?

Yra iškalbingas jo paties aprašytas momentas: sėdėdamas Kopenhagoje ir rūkydamas cigarą, Kierkegaardas staiga susimąstė, kad gali tapti senu žmogumi taip ir nieko iš tiesų nenuveikęs. Aplinkui žmonės stengėsi gyvenimą padaryti vis lengvesnį, o jis pats pajuto, kad jo užduotis gali būti priešinga – ne palengvinti gyvenimą, o išdrįsti pažvelgti į tai, kas jame sunku.

Ši mintis tapo svarbia jo filosofijos kryptimi. Kierkegaardas nemanė, kad kančią, nerimą ar vidinius prieštaravimus visuomet reikia kuo greičiau pašalinti. Priešingai – jis matė juose galimybę žmogui giliau susitikti su savimi ir savo gyvenimu.

Todėl jo gyvenimo istorija taip glaudžiai susijusi su egzistencinės terapijos atsiradimu. Jo mintys nukreipia nuo abstrakčių teorijų į konkretų žmogų, jo pasirinkimus, santykį su savimi, kitais, laisve, atsakomybe, nerimu, prasme ir mirtimi. Vėliau Kierkegaardo idėjos stipriai veikė egzistencinės ir fenomenologinės filosofijos bei psichoterapijos raidą, įskaitant tokius mąstytojus kaip M. Heideggeris, J. P. Sartre'as, K. Jaspersas ir psichoterapeutus L. Binswangerį ir R. May'ų.

Kierkegaardo idėjos vėliau tapo svarbios egzistencinei terapijai: nerimas gali būti ne vien simptomas, kurį reikia pašalinti, bet ir susitikimas su savo laisve bei galimybėmis; krizė gali paskatinti žmogų klausti, kas jam iš tiesų svarbu; o tapti savimi reiškia ne susikurti „geresnę“ asmenybę, bet vis labiau prisiimti savo gyvenimą kaip savo.

Galbūt būtent todėl Kierkegaardas ir šiandien skamba taip šiuolaikiškai: jis primena, kad žmogaus gyvenimas nėra vien problema, kurią reikia išspręsti. Kartais svarbiausias klausimas yra ne „Kaip man atsikratyti to, ką jaučiu?“, o „Ką šis išgyvenimas sako apie tai, kaip aš gyvenu ir ką renkuosi?“

Kopenhagos gatvės fragmentas. Sugeneruota dirbtinio intelekto pagalba.

S. Kierkegaardo meninė interpretacija. Sugeneruota dirbtinio intelekto pagalba.

Pagrindinės Kierkegaardo idėjos

Jo mintys, parašytos prieš beveik du šimtmečius, iki šiol kelia klausimus apie tai, kaip renkamės, kaip susiduriame su nerimu ir ką reiškia tapti savimi

Tapti savimi ≠ pasikeisti

Kierkegaardas taip pat kalbėjo apie tapimą savimi. Jis buvo skeptiškas idėjai: „Aš turiu pakeisti savo asmenybę ir tada tapsiu geresnis.“ Žmogus negali tiesiog „susikurti naujo savęs“ pakeisdamas savo elgesį ar išorines aplinkybes. Tapti savimi reiškia mokytis gyventi tarp to, kas mums duota, ir to, kas mums įmanoma.

Tapimas savimi yra procesas, kuriame žmogus nuolat juda tarp baigtinumo (angl. finite) ir begalybės (angl. infinite). Jeigu tampame tik „begalinėmis galimybėmis“ – prarandame realybę. Jeigu tampame tik savo ribotumais – prarandame galimybes. Tapimas savimi atsiranda pačioje įtampoje tarp jų.

Neviltis - „liga mirčiai“

Kierkegaardo neviltis nėra tiesiog liūdesys ar depresinė būsena. Neviltis atsiranda, kai žmogus nepajėgia būti savimi.

Van Deurzen išskiria du kraštutinumus:

• per daug finite – žmogus visiškai susilieja su savo vaidmenimis, pareigomis, statusu, kasdienybe;

• per daug infinite – žmogus gyvena vien galimybėse ir fantazijose, bet neįsižemina konkrečiame gyvenime.

Abiem atvejais žmogus praranda tikrą santykį su savimi.

Todėl paradoksalu, bet nevilties negalima tiesiog „išgydyti“. Terapijos užduotis – padėti žmogui ją pamatyti ir suprasti jos egzistencinę prasmę.

Nerimas - nėra liga, kurią reikia pašalinti

Ypač svarbi Kierkegaardo mintis yra apie nerimą (Angst). Dažnai girdima jo citata: „Nerimas yra laisvės svaigulys“ (angl. anxiety is the dizziness of freedom) reiškia tai, jog nerimas kyla iš laisvės ir galimybių. Nerimas atsiranda tuomet, kai žiūrime į savo pačių galimybių „bedugnę“ - kai suvokiame, kad galime rinktis, kartu susiduriame su nežinomybe ir atsakomybe ir iš to kyla egzistencinis nerimas. Kitaip sakant, mes nerimaujame ne tik todėl, kad kažkas blogai. Kartais nerimaujame todėl, kad galime rinktis, o pasirinkimas turi pasekmes (laisvė → galimybės → nežinomybė → nerimas).

Todėl nerimas nebūtinai yra ženklas, kad su mumis kažkas negerai – jis gali rodyti, kad susiduriame su savo gyvenimo galimybėmis.

Galimybė + reikiamybė = būtinybė

Kierkegaardo žmogui reikia ir galimybių, ir ribų.

Jeigu turi tik galimybes: „Aš galiu būti bet kuo.“ → žmogus tampa nerealus, pasimetęs.

Jeigu turi tik būtinybę: „Aš nieko negaliu pakeisti.“ → žmogus tampa įkalintas.

Ką tai reiškia: aš matau, kas įmanoma, bet kartu priimu tai, kas konkrečiai yra duota mano gyvenime.

"Leap of faith" - tikėjimo šuolis

Žmogus negali visko išmąstyti iki visiško užtikrintumo, o gyvenimas nepateikia garantijų.

Tam tikru momentu reikia pasirinkti → įsipareigoti → rizikuoti → gyventi. Tai ir yra Kierkegaardo tikėjimo šuolis - išdrįsti rinktis ir veikti nepaisant neapibrėžtumo ir net tada, kai lieka abejonių, kokios bus tokio pasirinkimo pasekmės.

Ironija, kuri nėra sarkazmas

Kierkegaardui vidinis suvokimas nėra valandų valandas analizuoti savo jausmus, vaikystę ir vidinius procesus.

Tikras "inwardness" pasireiškia tuo, kad žmogus:

pasirenka → įsipareigoja → iš tikrųjų gyvena pagal savo pasirinkimą.

Tai nėra vien savęs stebėjimas. Tai yra (aktyvus) įsitraukimas į savo gyvenimą.

Vidinis suvokimas ≠ begalinė savianalizė

Kierkegaardo (savi-)ironija reiškia gebėjimą atsitraukti nuo savęs, pažvelgti į save iš šalies ir nepradėti pernelyg rimtai tikėti savo paties istorijomis - būti objektyvus savo atžvilgiu, bet subjektyvus kito atžvilgiu.

Kitaip tariant:

• į save → šiek tiek distancijos;

• į kitą → empatijos ir supratimo.
  

Ir labai svarbu: ironija turi būti nukreipta į save, ne į kitą.

S. Kierkegaardo meninė interpretacija. Sugeneruota dirbtinio intelekto pagalba.

„Nerimą galima palyginti su svaiguliu. Tas, kurio žvilgsnis netyčia nukrypsta žemyn į žiojančią bedugnę, pajunta svaigulį. Tačiau kodėl taip nutinka? Priežastis slypi tiek jo paties žvilgsnyje, tiek bedugnėje, nes juk jeigu jis nebūtų pažvelgęs žemyn... Taigi nerimas yra laisvės svaigulys, kylantis tuomet, kai dvasia siekia sukurti sintezę, o laisvė pažvelgia į savo pačios galimybes ir, norėdama įsitvirtinti, griebiasi to, kas baigtina. Laisvė pasiduoda šiam svaiguliui.“
— Søren Kierkegaard, Nerimo sąvoka (1844), p. 61 (1980 m. leidimas anglų k.)

Bedugnė – tai mūsų galimybės. Mes žiūrime į gyvenimą ir suvokiame: aš galiu rinktis. Galiu likti, išeiti, pradėti, nutraukti, pasakyti „taip“, pasakyti „ne“. Ir būtent ši laisvė gali svaiginti.

Ką Kierkegaardas davė egzistencinei terapijai?

Žmogus → susiduria su paradoksu → patiria nerimą → bando nuo jo pabėgti → patiria neviltį → turi išdrįsti pasirinkti → priimti savo ribotumą ir galimybes → įsipareigoti → ir taip tapti savimi.

O egzistencinio terapeuto darbas nėra pašalinti šį procesą sukeliantį nerimą. Terapeutas nėra "žinantis ekspertas", kuris "pataiso" klientą ir neturi ateiti su atsakymu, kas klientui yra negerai.

Pirmiausia jis turi suprasti, kaip pats žmogus supranta savo gyvenimą, ir tik tada pradėk jam padėti.

Terapeuto darbas – padėti žmogui išbūti nerime, jį suprasti ir iš jo pereiti į autentiškesnį pasirinkimą.

Kierkegaardo indėlis egzistencinėje terapijoje

Žmogaus kova yra egzistencijos esmė

Kierkegaardui žmogaus sunkumai nėra kažkas, ką reikia pašalinti. Kova, prieštaravimai ir įtampa yra pačios žmogaus egzistencijos dalis. Todėl užuot bandę pašalinti vidinį konfliktą, turime padėti žmogui jį išgyventi ir su juo susidurti. Ne visuomet reikia ieškoti būdo, kaip gyvenimą padaryti lengvesnį. Kartais svarbiau išdrįsti pažvelgti į tai, kas jame sunku, ir paklausti – „ką ši patirtis kviečia manyje pasirinkti?“ arba „Kas nutiktų, jei šio prieštaravimo nebandytume išspręsti, o pabandytume jame pabūti?“

Galimybė + būtinybė = realybė

Galimybė „Aš galiu.“ „Galėčiau būti bet kuo“ – begalinė galimybė.
Būtinybė „Štai kas yra.“ „Aš nieko negaliu pakeisti“ – būtinybė be galimybės.

Tikroji realybė atsiranda jų santykyje. Egzistencinis darbas vyksta tarp jųdviejų: „Ką realiai galiu pasirinkti, atsižvelgdama į tai, kas yra mano gyvenime?“

Nerimas nėra simptomas, kurį reikia sumažinti ar panaikinti

Kierkegaardas klaustų terapijoje: „Ką šis nerimas tau atskleidžia apie tavo laisvę, pasirinkimus ir gyvenimą?“

Neviltis

Kierkegaardas neviltį vadina „liga mirčiai“ (angl. sickness unto death)
Neviltis kyla, kai žmogus negali tinkamai būti savimi.

Kai žmogus per daug susikoncentruoja į ribotumus→ „Aš esu mano darbas, mama, žmona, statusas, pareigos...“ arba kai pernelyg akcentuojasi į begalybę: „Galėčiau būti bet kuo, niekas nėra pakankamai konkretu, nenoriu apsiriboti.“

Terapeutas neturi skubėti „išgydyti“ nevilties. Pirmiausia reikia padėti žmogui ją atpažinti ir pamatyti, kaip jis pats nuo savęs nutolsta.

Tapimas savimi yra procesas, ne fiksuotas objektas

Tapti savimi reiškia nuolat derinti tai, kas yra ribota (angl. finite) - mano kūnas, gyvenimo aplinkybės, laikas, pareigos, ribos, ir tai, kas neribota (angl. infinite) - galimybės, idealai, vaizduotė, tai, kuo galėčiau tapti ir t.t. Tapimas savimi yra įtampoje tarp šių polių.

Kai klientas sako: „Jeigu tik pakeisčiau darbą / santykius / save, tada būčiau laimingas.“ Kierkegaardas klaustų ne tik „ką pakeisti?“, bet: „Kaip tu tampi savimi per tai, kaip renkiesi gyventi su tuo, kas tau duota?“

Apibendrinimas

Kierkegaardas sako, kad norint iš tikrųjų padėti žmogui, reikia pradėti ten, kur jis yra, o ne ten, kur terapeutas mano, kad jis turėtų būti. Todėl terapeutas neturėtų manyti "Aš žinau, kas tau yra", o labiau "Aš noriu suprasti, kaip tu pats supranti savo situaciją".

Egzistencinės terapijos tikslas nėra padaryti žmogaus gyvenimą lengvesnį; tai padėti jam drąsiai susidurti su gyvenimo paradoksais, savo laisve, ribomis, nerimu ir pasirinkimais taip, kad jis galėtų vis labiau tapti savimi.

Parengta remiantis Emmy van Deurzen knyga "Everyday Mysteries: a Handbook of Existential Psychotherapy"

Tikėjimo šuolis

Kierkegaardas nemano, kad gyvenimo sprendimus galima išspręsti vien racionaliai. Ateina momentas, kai esant nežinomybėje ir neturint garantijos dėl savo pasirinkimo - tenka vis tiek kažką pasirinkti.

Terapijoje tai reiškia padėti klientui ne tik suprasti, bet ir apsispręsti bei įsipareigoti. Tampa svarbu ne tai, "Ar esu 100% tikras?", o tai „Ar galiu pasirinkti, nors negaliu turėti visiško tikrumo?“

Kierkegaardui būtent pasirinkimas ir jo kainos prisiėmimas yra autentiško gyvenimo dalis.

Vidinis santykis su savimi

Tai nėra begalinis savęs analizavimas. Tikras inwardness pasireiškia per:

• sprendimus;

• įsipareigojimą;

• nuoširdų santykį su savo pasirinkimais;

• gyvenimą pagal tai, ką pasirinkai.

Tai labai svarbu egzistencinei psichoterapijai: suprasti save ≠ gyventi.

Galima labai daug žinoti apie save ir vis tiek nepriimti jokio sprendimo.

Savi-ironija

Kierkegaardo ironija – tai gebėjimas neužstrigti pernelyg rimtame savo paties pasakojime.

Gebėti pažvelgti į save iš šalies. Gebėti įsijausti į kito žmogaus pasaulį, užuot jį teisus. Su savimi – šiek tiek ironijos. Su klientu – daugiau empatijos. Ir ironija niekada neturėtų būti nukreipta į kitą žmogų.

Žmogus → susiduria su paradoksu → patiria nerimą → bando nuo jo pabėgti → patiria neviltį → turi išdrįsti pasirinkti → priimti savo ribotumą ir galimybes → įsipareigoti → ir taip tapti savimi.

O egzistencinio terapeuto darbas nėra pašalinti šį procesą sukeliantį nerimą. Terapeutas nėra "žinantis ekspertas", kuris "pataiso" klientą ir neturi ateiti su atsakymu, kas klientui yra negerai.

Pirmiausia jis turi suprasti, kaip pats žmogus supranta savo gyvenimą, ir tik tada pradėk jam padėti.

Terapeuto darbas – padėti žmogui išbūti nerime, jį suprasti ir iš jo pereiti į autentiškesnį pasirinkimą.