Egzistencinės minties ištakos - Sørenas Kierkegaardas

Apie Kierkegaardą: kai asmeninė patirtis tampa filosofija

Søren Kierkegaardas (1813–1855) buvo danų filosofas, teologas ir rašytojas, dažnai laikomas vienu iš egzistencinės minties pradininkų. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje, buvo jauniausias iš septynių vaikų, kurių penki mirė jauni. Jo tėvas Michaelis buvo savamokslis prekybininkas, praturtėjęs Kopenhagoje, tačiau kartu labai religingas ir melancholiškas žmogus. Tėvo asmenybė ir stiprus kaltės bei nuodėmės jausmas paliko Sørenui gilų pėdsaką. Šios temos vėliau tapo svarbia jo filosofijos dalimi.

Kierkegaardas studijavo teologiją ir filosofiją Kopenhagos universitete. Nors buvo pasirengęs dvasininko keliui, niekada taip ir netapo kunigu. Jaunystėje jis daug laiko leido Kopenhagos kultūriniame gyvenime – lankė teatrą, vaikščiojo po miestą, bendravo su žmonėmis, domėjosi literatūra ir filosofija. Ilgainiui jo gyvenimas vis labiau krypo į rašymą ir klausimą, ką reiškia iš tikrųjų tapti savimi.

Nors gyveno vos 42 metus, Kierkegaardas parašė labai daug kūrinių. Jis daug mąstė apie vienatvę ir pasirinkimą, neviltį ir tikėjimą, nerimą ir pastangas tapti savimi. Jis ne tik teoriškai svarstė apie žmogaus egzistenciją, bet ir pats išgyveno tas įtampas, apie kurias rašė.

Vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių buvo santykis su Regina Olsen, kuri buvo laikoma viena geidžiamiausių moterų Kopenhagoje. 1840 m. jie susižadėjo, tačiau 1841 m. Kierkegaardas sužadėtuves nutraukė. Tikslios šio sprendimo priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios. Pats Kierkegaardas vėliau savo kūryboje ne kartą grįžo prie meilės, pasirinkimo, aukos, atsakomybės ir klausimo, ką reiškia pasirinkti ir prisiimti savo pasirinkimo kainą.

Jo paties gyvenimo klausimai tapo jo filosofijos medžiaga. Kierkegaardui nepakako teoriškai kalbėti apie žmogų. Jis norėjo klausti: Kaip aš pats gyvenu? Ką renkuosi? Kuo tikiu? Ar gyvenu pagal save, ar tik pagal tai, ko iš manęs tikisi kiti?

Yra iškalbingas jo paties aprašytas momentas: sėdėdamas Kopenhagoje ir rūkydamas cigarą, Kierkegaardas staiga susimąstė, kad gali tapti senu žmogumi taip ir nieko iš tiesų nenuveikęs. Aplinkui žmonės stengėsi gyvenimą padaryti vis lengvesnį, o jis pats pajuto, kad jo užduotis gali būti priešinga – ne palengvinti gyvenimą, o išdrįsti pažvelgti į tai, kas jame sunku.

Ši mintis tapo svarbia jo filosofijos kryptimi. Kierkegaardas nemanė, kad kančią, nerimą ar vidinius prieštaravimus visuomet reikia kuo greičiau pašalinti. Priešingai – jie gali tapti akimirkomis, kai žmogus susiduria su savo laisve, pasirinkimais ir tuo, kas jam iš tiesų svarbu.

Būtent dėl to Kierkegaardo mintys vėliau tapo svarbios egzistencinei filosofijai ir terapijai. Jis nukreipė dėmesį nuo abstrakčių teorijų į konkretų žmogų, jo pasirinkimus, atsakomybę, nerimą, neviltį, santykį su savimi ir klausimą, kaip jis gyvena. Vėliau jo idėjos veikė egzistencinės ir fenomenologinės filosofijos bei psichoterapijos raidą, įskaitant tokius mąstytojus kaip M. Heideggeris, J. P. Sartre'as, K. Jaspersas ir psichoterapeutus L. Binswangerį ir R. May'ų.

Todėl Kierkegaardas ir šiandien skamba taip šiuolaikiškai: jis primena, kad žmogaus gyvenimas nėra vien problema, kurią reikia išspręsti. Kartais svarbiausias klausimas yra ne „Kaip man atsikratyti to, ką jaučiu?“, o „Ką šis išgyvenimas sako apie tai, kaip aš gyvenu ir ką renkuosi?“

Kierkegaardo meninė interpretacija.
Sugeneruota DI pagalba

Kopenhagos gatvė. Sugeneruota DI pagalba

Pagrindinės Kierkegaardo idėjos

Jo mintys, parašytos prieš beveik du šimtmečius, iki šiol kelia klausimus apie tai, kaip renkamės, kaip susiduriame su nerimu ir ką reiškia tapti savimi

Tapti savimi ≠ pasikeisti

Kierkegaardas taip pat kalbėjo apie tapimą savimi. Tapti savimi nereiškia tiesiog pakeisti savo asmenybę, elgesį ar išorines aplinkybes ir taip tapti „geresne savo versija“. Jo požiūriu, žmogus yra sintezė: baigtinumo ir begalybės, būtinybės ir galimybės, laikinumo ir amžinybės.

Tapti savimi reiškia išlaikyti įtampą tarp to, kas mums duota ir to, kas mums įmanoma. Esame įsišakniję savo istorijoje, kūne, aplinkybėse ir santykiuose, tačiau nesame visiškai jų nulemti – galime rinktis ir kurti savo santykį su tuo, kas mums duota.

Neviltis - „liga mirčiai“

Todėl Kierkegaardui vidinis suvokimas nėra valandų valandas analizuoti savo jausmus, vaikystę ir vidinius procesus. Jam svarbu ne vien tai, ką žmogus suvokia apie save, bet ir ką su tuo suvokimu daro. Todėl nerimas, pasirinkimas ir neviltis nėra vien vidinės būsenos - jie susiję su tuo, kaip žmogus gyvena. Vidinis suvokimas atsiskleidžia per žmogaus pasirinkimus ir įsipareigojimą jais gyventi.

Kierkegaardo įkvėptos terapijos užduotis – ne pašalinti neviltį ar paversti gyvenimą pozityvesniu, o padėti žmogui atpažinti šią neviltį ir jos paradoksą: „štai tokia yra mano realybė. Ką galiu joje pasirinkti ir kaip noriu gyventi?"

Kur nepriimi to, kas tau duota?
Kur sakai sau, kad neturi pasirinkimo, nors tam tikra laisvė vis dėlto yra?
Kur paskęsti galimybėse, bet sunku konkrečiai pasirinkti ir įsipareigoti?
Ką reiškia būti savimi būtent tavo gyvenimo aplinkybėse?

Taigi Kierkegaardo įkvėptas terapinis darbas nėra vien siekis, kad žmogus pasijustų geriau. Tai kvietimas aiškiau pamatyti savo gyvenimą, jo prieštaras, savo ribas ir galimybes – ir klausti, kaip noriu su tuo gyventi.

Nerimas - laisvės svaigulys

Ypač svarbi Kierkegaardo mintis yra apie nerimą (Angst). Dažnai girdima jo citata: „Nerimas yra laisvės svaigulys“ (angl. anxiety is the dizziness of freedom) atspindi mintį, kad  nerimas kyla susidūrus su savo laisve ir galimybėmis. Pažvelgę į savo laisvės ir galimybių „bedugnę“ suvokiame, kad galime rinktis, tačiau negalime žinoti, kur mūsų pasirinkimai nuves. Kitaip sakant, nerimaujame todėl, kad galime rinktis, o pasirinkimas turi pasekmes (laisvė → galimybės → nežinomybė → nerimas).

Todėl nerimas nebūtinai yra ženklas, kad su mumis kažkas negerai – jis gali rodyti, kad susiduriame su savo gyvenimo galimybėmis ir tuo, kad turime rinktis.

„Nerimą galima palyginti su svaiguliu. Tas, kurio žvilgsnis netyčia nukrypsta žemyn į žiojančią bedugnę, pajunta svaigulį. Tačiau kodėl taip nutinka? Priežastis slypi tiek jo paties žvilgsnyje, tiek bedugnėje, nes juk jeigu jis nebūtų pažvelgęs žemyn... Taigi nerimas yra laisvės svaigulys, kylantis tuomet, kai dvasia siekia sukurti sintezę, o laisvė pažvelgia į savo pačios galimybes ir, norėdama įsitvirtinti, griebiasi to, kas baigtina. Laisvė pasiduoda šiam svaiguliui.“
— Søren Kierkegaard, Nerimo sąvoka (1844), p. 61 (1980 m. leidimas anglų k.)

Bedugnė – tai mūsų galimybės. Mes žiūrime į gyvenimą ir suvokiame: aš galiu rinktis. Galiu likti, išeiti, pradėti, nutraukti, pasakyti „taip“, pasakyti „ne“. Ir būtent ši laisvė gali svaiginti.

Kierkegaardo neviltis nėra tiesiog liūdesys. Neviltis atsiranda, kai žmogus praranda santykį tarp jau minėtų polių: kai nepajėgia priimti savęs su tuo, kas jam duota, koks jis yra, arba atsisako prisiimti savo galimybes ir atsakomybę už tai, kuo tampa. Kierkegaardas neviltį vadina liga mirčiai (angl. The Sickness Unto Death), turėdamas omenyje ne fizinę mirtį, o egzistencinę būseną, kai žmogus negali būti savimi ir kartu negali nuo savęs pabėgti.

Kierkegaardui žmogus yra galimybės ir būtinybės/baigtinumo santykis. Kitaip tariant, žmogus yra ir toks, koks faktiškai yra, ir toks, koks dar gali būti pasirinkdamas, įsipareigodamas ir gyvendamas.

Kierkegaardo neviltis atsiranda tada, kai santykis tarp šių dviejų polių sutrinka. Kai žmogus pernelyg susitapatina su tuo, kas jam duota, ir mano, kad negali būti kitoks. Arba priešingai - paskęsta tik galimybėse, fantazijose, tačiau nedaro konkrečių pasirinkimų.

Nuo savianalizės prie gyvenimo

Kierkegaardo meninė interpretacija.
Sugeneruota DI pagalba

Kierkegaardo indėlis egzistencinėje terapijoje

Kierkegaardas terapijoje skambėtų taip:

Egzistencinėje terapijoje klausiame ne tik „kaip tau pasijusti geriau?“, bet ir „kaip tu nori gyventi su tuo, kas tau duota?“

1. Kas tavo gyvenime yra duota, o ką vis dėlto gali pasirinkti?

2. Ko šis sunkumas iš tavęs reikalauja?

3. Ką tavo nerimas tau atskleidžia apie tavo laisvę ir pasirinkimus?

4. Kur tu nuo savęs nutolsti?

5. Kaip tu tampi savimi per tai, kaip renkiesi gyventi?

6. Ar gali pasirinkti ir įsipareigoti, net jei negali būti visiškai tikras?

7. Ką tu pats apie savo situaciją supranti – ir ką su tuo supratimu nori daryti?

Egzistencinės terapijos tikslas nėra padaryti žmogaus gyvenimą lengvesnį; tai padėti jam drąsiai susidurti su gyvenimo paradoksais, savo laisve, ribomis, nerimu ir pasirinkimais taip, kad jis galėtų vis labiau tapti savimi.

Ši dalis parengta remiantis Emmy van Deurzen knyga "Everyday Mysteries: a Handbook of Existential Psychotherapy"